PAGERBTAS DIPLOMATO IGNO ŠEINIAUS ATMINIMAS Ambasados darbuotojai, dalyvaujant ambasadoriui Remigijui Motuzui, lapkričio 4 d. padėjo vainiką ant vieno iš iškiliausių Lietuvos diplomatų, lietuvių ir švedų rašytojo Igno Šeiniaus kapo.
Ambasados darbuotojai, dalyvaujant ambasadoriui Remigijui Motuzui, lapkričio 4 d. padėjo vainiką ant vieno iš iškiliausių Lietuvos Respublikos diplomatų, lietuvių ir švedų rašytojo Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Ignas Jurkūnas; 1889 m. balandžio 2 d. – 1959 m. vasario 15 d.) kapo šiaurinėse Stokholmo kapinėse. Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Šeinius tapo dar 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Nors į Švediją jis atvyko su labai konkrečia užduotimi – organizuoti paramą tautiečiams, tačiau Šeinius savo veiklą greitai išplėtė: 1917 m. jis gauna įgaliojimą atstovauti Lietuvos interesams užsienyje; 1916 – 1918 m. Šeinius – Švedų-lietuvių komiteto Stokholme įgaliotinis, Spaudos biuro Stokholme vedėjas. Dalyvaujant šioje ir kitoje visuomeninėje veikloje, vienas iš svarbiausių uždavinių buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip pat rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. Bendradarbiaudamas su didžiųjų Švedijos dienraščių redakcijomis Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet, Šeinius paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1919 m. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. Lietuvos vyriausybė 1923 m. Šeinių paskyrė Lietuvos pasiuntiniu Skandinavijos valstybėms, reziduojant Stokholme. Po to Šeinius kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. Šeinius grįžo į Lietuvą. 1933-1934 m. užėmė ,,Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas, 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, Šeinius emigravo į Švediją ir čia gyveno iki mirties. Sugrįžęs į Švediją, Šeinius vėl su visa energija įsijungia į visuomeninę veiklą, kovodamas už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo vienas iš vadovaujančių Baltų Komiteto (Baltiska Kommitten) narių bei steigėjų, aktyviai įsijungė į lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. 1949 m. emigravus į Kanadą Vytautui Gyliui, buvusiam paskutiniam Lietuvos atstovui Stokholme, Šeinius visais įmanomais būdais gynė Lietuvos ir lietuvių reikalus. Tai, kad švedai dar I pasaulinio karo metu, anot tuometinio Stokholmo burmistro Carlo Lindhageno (1917 m.), surado ,,naują tautą, kuri pasirodo, gyvena kitoje Baltijos jūros pusėje ir vadinasi lietuvių tauta“, yra vienas didžiausių Šeiniaus nuopelnų.
Ambasados darbuotojai, dalyvaujant ambasadoriui Remigijui Motuzui, lapkričio 4 d. padėjo vainiką ant vieno iš iškiliausių Lietuvos Respublikos diplomatų, lietuvių ir švedų rašytojo Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Ignas Jurkūnas; 1889 m. balandžio 2 d. – 1959 m. vasario 15 d.) kapo šiaurinėse Stokholmo kapinėse.
Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Šeinius tapo dar 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Nors į Švediją jis atvyko su labai konkrečia užduotimi – organizuoti paramą tautiečiams, tačiau Šeinius savo veiklą greitai išplėtė: 1917 m. jis gauna įgaliojimą atstovauti Lietuvos interesams užsienyje; 1916 – 1918 m. Šeinius – Švedų-lietuvių komiteto Stokholme įgaliotinis, Spaudos biuro Stokholme vedėjas. Dalyvaujant šioje ir kitoje visuomeninėje veikloje, vienas iš svarbiausių uždavinių buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip pat rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. Bendradarbiaudamas su didžiųjų Švedijos dienraščių redakcijomis Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet, Šeinius paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius.
1919 m. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. Lietuvos vyriausybė 1923 m. Šeinių paskyrė Lietuvos pasiuntiniu Skandinavijos valstybėms, reziduojant Stokholme. Po to Šeinius kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. Šeinius grįžo į Lietuvą. 1933-1934 m. užėmė ,,Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas, 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, Šeinius emigravo į Švediją ir čia gyveno iki mirties.
Sugrįžęs į Švediją, Šeinius vėl su visa energija įsijungia į visuomeninę veiklą, kovodamas už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo vienas iš vadovaujančių Baltų Komiteto (Baltiska Kommitten) narių bei steigėjų, aktyviai įsijungė į lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. 1949 m. emigravus į Kanadą Vytautui Gyliui, buvusiam paskutiniam Lietuvos atstovui Stokholme, Šeinius visais įmanomais būdais gynė Lietuvos ir lietuvių reikalus.
Tai, kad švedai dar I pasaulinio karo metu, anot tuometinio Stokholmo burmistro Carlo Lindhageno (1917 m.), surado ,,naują tautą, kuri pasirodo, gyvena kitoje Baltijos jūros pusėje ir vadinasi lietuvių tauta“, yra vienas didžiausių Šeiniaus nuopelnų.
