Kaip mus rasti?

LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADA ŠVEDIJOS KARALYSTĖJE

Adresas: Grevgatan 5, BV, 114 53 Stockholm, SWEDEN

plačiau »

Tel. +46 8 667 54 55; +46 8 103 018; +46 8 103 565
Faksas +46 8 667 54 56
E. paštas

Dvišalis bendradarbiavimas

Sukurta 2014.06.09 / Atnaujinta 2014.06.10 09:02

Lietuvos ir Švedijos santykiai siekia gilią senovę. Jau ankstyvuose rašytiniuose šaltiniuose, aprašant švedų vikingų žygį į kuršių žemes, 853 metais paminėta Apulija (Apuolė), gyvenvietė, esanti dabartinės Lietuvos teritorijoje (šiaurės vakaruose). Pasak senovinių kronikų, gyvenvietė kurį laiką priklausė švedams, bet vėliau nuo jų išsivadavo. Apie 850 metus Apuolės gyvenvietę ir pilį puolė Švedijos karalius Olofas su savo 700 kariauna, bet paimti nepajėgė.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos ir Švedijos teritorijose gyvenę žmonės bendradarbiavimo jau ankstyvaisiais viduramžiais. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys nuo seniausių laikų sugebėdavo nuplaukti į Gotlandą ir kitas Švedijos vietoves. Žinoma, kad Skandinavijos vikingai jau VIII amžiuje Lietuvos upe Nemunu plukdė savo prekes. Gana senus švedų ir lietuvių ryšius įtikinamai parodo ir lietuvių kalbos žodynas.

Manoma, kad pirmieji švedai, oficialiai pakviesti į Lietuvą, atvyko 1323 metais. Tada didysis kunigaikštis Gediminas, Vilniaus kūrėjas, pakvietė prekybininkus ir amatininkus iš Vakarų ir Šiaurės Europos, taip pat ir Gotlando, apsigyventi Lietuvoje.

Istorikų teigimu, seniausias lietuvių paminėjimas švedų istoriniuose šaltiniuose aptinkamas Eriko kronikoje, parašytoje XIV amžiaus pradžioje. Pasakojama, kad Jarlo Birgerio konkurentas dėl valdžios Švedijoje junkeris Karlas išsiruošė į kryžiaus žygį ir Lietuvoje dalyvavo Durbės mūšyje (1260), kur žuvo nuo lietuvių rankos. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti dar kitų pavyzdžių.

Lietuvos ir Švedijos istoriniai ryšiai suaktyvėja XVI amžiuje. Viso to pradžią duoda įvykis, įvykęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinėje prieš 450 metų. 1562 metų spalio 4 dieną Vilniuje įvyksta Kotrynos Jogailaitės ir būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos vestuvės. Taip buvo žengta Lietuvos ir Lenkijos bei Švedijos dinastinių ryšių glaudinimo linkme. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės matrimonialinių ryšių su Europos dinastijomis spektras buvo papildytas reikšminga dimensija, atvėrusia Vazų dinastijai kelią į Abiejų Tautų Respublikos valdovo - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio - sostą.

Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vedybos, įvykusios Vilniaus katedroje bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje (šiuo metu baigiamuose atstatyti Valdovų rūmuose), įkūnijo dviejų dinastijų – Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų – giminystę bei sąjungą. Šis istorinis įvykis nubrėžė tolesnę Lietuvos, Lenkijos ir Vidurio, Šiaurės bei Rytų Europos raidos perspektyvą. Po 16 metų monarcho valdžia Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo perduota Vazų dinastijos atstovams – Zigmantui (1587–1632), o vėliau – jo sūnums Vladislovui (1633–1648) ir Jonui Kazimierui Vazoms (1648–1668). Šios dinastijos atstovai nuolatos pabrėždavo, jog jų motina ir senelė - Švedijos karalienė Kotryna - yra kilusi iš Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos. Šios sąsajos buvo populiarios ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajoriškoje visuomenėje, jos buvo bene reikšmingiausiu argumentu, valstybės valdovu išrenkant būtent švedų kilmės princą.

Šių sąsajų reikšmę liudija ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia, kuri buvo perstatyta karalių Zigmanto bei Vladislovo Vazų lėšomis ir rūpesčiu bei pabrėžė Jogailaičių ir Vazų dinastijų šventojo giminaičio – Šv. Kazimiero – reikšmę. Tai patvirtina ir Jonui Kazimierui Vazai Vilniuje suteiktas antrasis vardas – Kazimieras. Labai svarbu, kad šie įvykiai susiję su Vilniumi. Lietuvos sostinėje prasidėjo Vazų dinastijos saitai ne tik su Lietuva, bet ir Lenkija.

Lietuvai Vazų laikotarpis atnešė ne tik teigiamų dalykų. Vazų dinastiniai karai padarė daug žalos ūkiui, per juos buvo prarasta daug Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijų. Kalbant apie užsitęsusius dinastinius karus, negalima nepaminėti vienos iš garsiausių Lietuvos karo vado (didžiojo hetmono) Karolio Chodkevičiaus kovų ties Salaspiliu (Kirchholmu), netoli Rygos, 1605 metų rugsėjo 27 dieną. Turėdamas tik apie 3,800 karių, jis nukariavo Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą 14,000 kariuomenę. Apie šią pergalę tuo metu buvo daug kalbama Europoje.

Kitas svarbus Lietuvos ir Švedijos istorinių ryšių etapas - 1655 metų spalio 20 dieną Lietuvoje, Kėdainiuose, pasirašyta sutartis dėl Lietuvos unijos su Švedija. Vadovaujantis ja, Lietuvos unijos ryšiai su Lenkija turėjo būti nutraukti ir užmegzti panašūs ryšiai su Švedija. Nors istorikų vertinimu tarptautiniame lygmenyje Kėdainių sutartis jokios reikšmės neturėjo, bet ją galima laikyti pirmuoju diplomatiniu dokumentu, pasirašytu tarp Švedijos ir Lietuvos.

Būta ir kitų epizodinių ryšių tarp Lietuvos ir Švedijos.

Lietuvių politinė ir kultūrinė veikla Švedijoje suaktyvėjo XX amžiaus pradžioje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 metų vasaros pabaigoje vokiečiams užėmus Lietuvą bei šimtams tūkstančių pabėgėlių užplūdus Rusiją, bendravimas su Lietuva buvo įmanomas per kitas šalis. Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovai ėmėsi aktyvios veiklos Švedijoje, kurios svarbiausias tikslas buvo informuoti Vakarų Europą ir JAV apie Lietuvą, jos sunkią padėtį Pirmojo pasaulinio karo metais ir jos siekį tapti laisva, demokratine ir nepriklausoma valstybe.

Stokholme buvo įsteigtas Vilniuje įsikūrusios Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro Komiteto skyrius - pirmoji Lietuvos atstovavimo užsienyje institucija. Beje, tuometinėje Švedijos spaudoje pagalbos pabėgėliams komitetai su atstovais užsienyje buvo vadinami neoficialiomis tautinėmis atstovybėmis. Stokholmas tuo laikotarpiu tampa svarbiu visuomeninės ir kultūrinės veiklos centru, koordinuojančiu Lietuvos Tarybos ryšius su užsienio vyriausybėmis, siekiant atkurti laisvą ir nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę.

1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Tarybai paskelbus Nepriklausomybės Aktą, vienas svarbiausių besikuriančios valstybės tikslų buvo užmegzti glaudesnius ryšius su Švedija ir pasiekti, kad ji kuo greičiau pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Švedija pirmoji iš neutralių valstybių de facto (1918 metų gruodžio 12 dieną) pripažino Lietuvos valstybę. 1918 metų gruodžio 18 dieną Stokholme pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras (Litauiska Pressbyrån). 1919 metų sausio 12 dieną paskirtas pirmasis Lietuvos diplomatinis atstovas ir atidaryta atstovybė.

Švedijoje buvo sėkmingai skleidžiama informacija apie Lietuvą rengiant dirvą besikuriančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. Užsimezgė dvišaliai politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Aktyvi diplomatų veikla padėjo Lietuvai užmegzti glaudesnius ryšius su Švedijos vyriausybės nariais, politikais, siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo, ieškant moralinės ir politinės paramos Tautų Sąjungos Taryboje, santykiuose su Antantės ir kitomis valstybėmis.

Nors keitėsi Lietuvos vyriausybės pozicija dėl bendradarbiavimo su Švedija (1921 metų kovo 10 dieną diplomatinė atstovybė Stokholme buvo uždaryta), tačiau po Švedijos pripažinimo Lietuvą de jure (1921 metų rugsėjo 28 dieną) santykiai vėl atšilo. Tuo metu buvo išspręstas Švedijos konsulato Kaune įsteigimo klausimas, atsirado bendrų ne tik ekonominių ir kultūrinių, bet ir politinių interesų. Švedai pradėjo daugiau domėtis lietuvių tautos kultūra ir kalba, užsimezgė karinis bendradarbiavimas.

1923 metų pabaigoje, atkūrus Lietuvos atstovybę Stokholme, diplomatinė veikla Švedijoje Igno Jurkūno-Šeiniaus (toliau – I. Šeiniaus) dėka vėl atgijo. Švedija vėl laikoma ne tik politine, bet ir ekonomine Lietuvos partnere, ieškota politinės paramos sprendžiant ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos problemą Tautų sąjungoje, galimybių gauti paskolą Lietuvos žemės ūkiui plėtoti. Švedų ir lietuvių draugijos Stokholme bei Lietuvių ir švedų draugijos Kaune įsteigimas  bei visapusiška jų veikla stiprino abiejų valstybių kultūrinį ir ekonominį bendradarbiavimą. 1923 metais buvo išspręstas pagalbos kredito skyrimo Lietuvai klausimas. 1924 metais pasirašyta Lietuvos ir Švedijos prekybos sutartis, atidaryta tiesioginė susisiekimo linija Stokholmas–Klaipėda, Klaipėda–Stokholmas. Stiprinant Lietuvos ekonominį atstovavimą, pradėti steigti Lietuvos garbės konsulatai įvairiose Švedijos vietose.

Po 1926 metų perversmo Lietuvoje vyriausybės užsienio politikos prioritetų pasikeitimas turėjo įtakos ir diplomatinio atstovavimo Skandinavijoje permainoms. Atstovybė Stokholme, motyvuojant lėšų taupymu, 1927 metų liepos 10 dieną buvo uždaryta. Bet diplomatiniai santykiai nebuvo nutraukti. Lietuvos interesai Švedijoje buvo atstovaujami iš Rygos. Pažymėtina, kad ir Švedija 1928 metais uždarė konsulatą Kaune (dėl lėšų taupymo tais metais Švedija uždarė nemažai savo diplomatinių atstovybių ir konsulatų; Švedijos diplomatinis atstovavimas Lietuvoje taip pat buvo organizuotas iš Rygos).

1930 metų pradžioje Stokholme trečią kartą buvo atidaryta Lietuvos diplomatinė atstovybė. Diplomatiniu atstovu paskirtas Jurgis Savickis. Lietuvos URM svarbiausiu atstovybės veiklos uždaviniu laikė gerų santykių su skandinavais atnaujinimą ir tolimesnį išplėtimą.

Po diplomatinės atstovybės atidarymo susidomėjimas Lietuva Švedijoje vėl atgijo. Ne tik Stokholme, bet ir kituose miestuose buvo rengiami Lietuvos atlikėjų koncertai, liaudies meno parodos, užsimezgė abiejų tautų literatūriniai ryšiai, pradėtas organizuoti abipusis turizmas. Glaudesnis tapo Švedų ir lietuvių bei Lietuvių ir švedų draugijų bendradarbiavimas ir kryptingesnė jų veikla. Jų dėka bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Švedijos plėtojosi įvairiose srityse. 1932 metų pavasarį Vytauto Didžiojo universitete Kaune pradėjo veikti švedų kalbos kursai, o 1935 metais atidarytas švedų kalbos lektoratas. Lietuvos jaunimui atvertos galimybės studijuoti Švedijos aukštosiose mokyklose. Švedijos bendradarbiavimui su Baltijos valstybėmis stiprinti 1931 metais Stokholme įsteigtas Baltų institutas (Baltiska institutet). 1935 metais įsteigta Švedijos ir Baltijos studentų bendradarbiavimo draugija. 1936 metais Stokholmo universitete pradėta mokyti lietuvių kalbos (kas vyksta ir šiuo metu).

Lietuvai Švedija buvo svarbi ne tik kultūrinio, bet ir ekonominio bendradarbiavimo aspektu. Iš Švedijos įsigytų prekių ir žemės ūkio mašinų dėka Lietuvos ūkininkai bei žemės ūkis sustiprėjo.

Trečiojo dešimtmečio viduryje suaktyvėjo dar Lietuvos valstybės pripažinimo ir įsitvirtinimo laikotarpiu prasidėjęs Lietuvos ir Švedijos karinis bendradarbiavimas. Iki 1938 metų Švedijoje buvo gaminami šoviniai Lietuvos kariuomenės kulkosvaidžiams. Lietuva pasinaudojo ir Švedijos patirtimi karo laivininkystės srityje.

1937 metais įvyko ypatingą reikšmę turėjęs Švedijos užsienio reikalų ministro R. Sandler vizitas į Lietuvą, Latviją ir Estiją. To laikotarpio įtempta politinė padėtis skatina mažesniąsias valstybes koordinuoti savo užsienio politiką. Susirūpinusios savo ateitimi, Skandinavijos ir Baltijos valstybės pradėjo laikytis bendros neutraliteto politikos. Geopolitinė Lietuvos padėtis ir kiti veiksniai skatino Lietuvą diplomatiškai žengti Skandinavijos valstybių pavyzdžiu. 1938 metų pabaigoje Lietuvos, Latvijoje ir Estijos URM ekspertai, vadovaudamiesi Skandinavijos valstybių neutralumo įstatymu, parengė Neutralumo įstatymą ir jį patvirtino kiekvienoje valstybėje. Visos trys Baltijos valstybės tikėjosi, kad neutralumo paskelbimas sudarys geresnes galimybes jų nepriklausomybei išlaikyti, sustiprins jų ir kaimyninių valstybių tarpusavio pasitikėjimą. Nors ir nebuvo sudaryta Šiaurės ir Baltijos valstybių sąjunga, tačiau tiek vienos, tiek kitos pusės politikai buvo suinteresuoti saugumo užtikrinimu regione ir dėl to dažnai pabrėždavo, kad Šiaurės ir Baltijos valstybių neutralumo politika yra bendra. 

Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, sutemos prasidėjo1939 m. rudenį, kai jos teritorijoje buvo įkurdintos sovietinės kariuomenės įgulos. Lietuva prarado neutralios valstybės statusą ir nebegalėjo vykdyti savarankiškos vidaus bei užsienio politikos. Lietuvos pasiuntinys Stokholme Vytautas Gylys informavo URM, kad sovietų ultimatumo priėmimas 1940 metų birželio 14 dieną sukėlė nerimą Švedijoje.

1940 metų liepos 21 dieną taip vadinamam Liaudies seimui balsavus už Lietuvos prijungimą prie TSSR, V. Gylys per užsienio reikalų ministrą įteikė Švedijos vyriausybei notą dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos prievartinės okupacijos, prašydamas nepripažinti neteisėto Lietuvos inkorporavimo į TSRS. Švedijos diplomatinis atstovas Kaune Claes Westring rugpjūčio 10 dieną gavo sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministro pranešimą, kad Lietuvai įstojus į TSRS, Lietuvos diplomatinė atstovybė, taip pat ir konsulatai Švedijoje yra nuo 1940 metų rugpjūčio 8 dienos panaikinami. Rugpjūčio 12 dieną buvo gautas dar vienas pranešimas apie tai, kad diplomatiniai santykiai su Švedija yra nutraukiami ir diplomatinė atstovybė Kaune turinti užbaigti savo veiklą iki rugpjūčio 25 dienos.

Kai Švedija apsisprendė priimti TSRS reikalavimus, Švedijos URM valstybės sekretorius Erik Boheman pasikvietė Baltijos valstybių pasiuntinius Stokholme ir įsakė jiems uždaryti savo atstovybes ir konsulatus bei visą turtą perduoti sovietų ambasados įgaliotiniui. V.Gylys atsisakė perduoti atstovybės ir rezidencijos patalpas Sovietų diplomatinės atstovybės atstovui ir sutiko tai padaryti Švedijos URM atstovui. Lietuvos atstovybės diplomatas Vladas Žilinskas, perduodamas patalpas Švedijos URM, perskaitė ir oficialiai įteikė Lietuvos pasiuntinio V. Gylio protesto pareiškimą, kuris šiandien yra saugomas Švedijos valstybinio archyvo URM fonde.

Uždarius Lietuvos diplomatinę atstovybę Stokholme 1940 metais ir nutraukus oficialius abiejų šalių diplomatinius santykius, ryšiai tarp Lietuvos ir Švedijos nebuvo nukirsti. Buvusių diplomatų ir kitų lietuvių, gyvenančių ir atvykstančių tuo metu į Švediją, pastangomis Stokholmas pradėjo formuotis ne tik kaip kultūros, bet ir kaip politikos bei rezistencijos centras.

1940 metų liepos mėnesį iš Lietuvos, pasprukęs per Vokietijos sieną, atvyko rašytojas ir buvęs pasiuntinys I. Šeinius, kuris, pažinodamas daug švedų politikų, kultūros ir visuomenės veikėjų, tik sugrįžęs į  Švediją įsijungė į aktyvią veiklą ir netiesiogiai vėl tapo Lietuvos diplomatinės tarnybos nariu. 1940 metais pabaigoje Stokholme pasirodė jo knyga švedų kalba ,,Raudonasis tvanas kyla“ („Den röda floden stiger“). Ši politinės publicistikos knyga buvo inspiruota istorinių įvykių Lietuvoje – 1940-ųjų sovietinės okupacijos, Nepriklausomos Lietuvos žlugimo. Visuose švedų didesniuosiuose ir mažesniuosiuose dienraščiuose apie šią knygą pasirodė daug straipsnių, recenzijų

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, Švedijos valstybinės įstaigos, kaip ir įvairios visuomeninės organizacijos, rūpinosi pabėgėliais ir rėmė kaimyninių valstybių rezistencinę veiklą.

Lietuvos diplomatai 1942 metais vėl gavo URM diplomatinę vizą rezidavimui Švedijoje. Tokios vizos buvo tęsiamos iki 1945 metų rugpjūčio 31 dienos. Kitas svarbus pokytis to meto sąlygomis buvo tai, kad įvairios Švedijos institucijos vėl pripažino dokumentus, išduotus buvusio Lietuvos pasiuntinio ar pasiuntinybės sekretoriaus. Švedai Lietuvos pasus pripažino, kaip kelionės ir apsigyvenimui šalyje tinkančius dokumentus. Tai buvo ne vien moralinis Lietuvos diplomatų pripažinimas.

Iki Sovietų okupacijos aktyviai Stokholme veikusios įvairios draugijos ir visuomeninės organizacijos ryšiams su Baltijos valstybėmis palaikyti išsisklaidė, tačiau jų likučiai susivienijo ir 1943 metų gegužės 6 dieną Stokholme įsteigė Baltų komitetą (Baltiska Kommittén). Baltų komiteto nariai ne tik palaikė Baltijos tautų teisėtą laisvės ir nepriklausomybės reikalavimą, bet dėl to kreipėsi į užsienio valstybių vadovus ir tarptautines organizacijas. Švedijos lietuvių visuomeninį politinį gyvenimą iš esmės pakeitė Algirdo Vokietaičio, kaip Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos deleguoto atstovo atvykimas į Švediją 1943 metų liepos 21 dieną.  Jis įsteigė slaptą Lietuvių komitetą politinei veiklai plėtoti. Svarbiausi jo tikslai buvo informuoti švedų visuomenę ir Stokholme esančius užsieniečius apie padėtį Lietuvoje, užmegzti tiesioginį arba tarpinį ryšį su Lietuva ir su diplomatais ir kitais lietuvių centrais užsienyje.

Sovietų armijai 1944 metų rudenį užėmus Lietuvos pajūrį, geležine uždanga sustabdė Lietuvių komiteto pradėtus  vykdyti evakuacinius planus ir nutraukė susisiekimą tarp atstovybės Stokholme ir Lietuvoje likusių rezistencijos veikėjų. Vis tiktai vienas iš svarbiausių rezistencinės veiklos pasiekimų buvo „lango į Vakarus“ atidarymas per Švediją. Suvienytomis rezistencijos aktyvistų ir diplomatų pastangomis Stokholmas tapo svarbiu informacijos ir ryšių centru. Daug švedų, nežiūrint besikeičiančių okupacijų, išliko ištikimais Lietuvos bičiuliais. Švedijos neformali parama tuo laikotarpiu buvo ypač svarbi, nes kiti paramos ir ryšio centrai nesusiformavo.

Antrosios sovietų okupacijos metu daugiau nei keliasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų pabėgo į Švediją. TSRS reikalavo nesuteikti pabėgėliams prieglobsčio ir bendradarbiauti juos deportuojant atgal. Didžiausias spaudimas vyko dėl 167 baltų karo belaisvių, apsirengusių karinėmis vokiečių uniformomis, 1945 metų gegužės 10 d. atplaukusių iš Latvijos į Gotlando salą. 1946 metų sausio 25 dieną baltiečiai, tarp jų devyni lietuviai, Trelleborg uoste buvo sulaipinti į sovietų laivą Beloostrov  ir kitą dieną išvežti. 1946 metų lapkričio 1 dieną Vyriausybė oficialiai pranešė, kad po 1946 metų sausio 25 dienos, paskutinio karo belaisvių perdavimo, jų grąžinimo klausimą Švedija laiko užbaigtu.

Nežiūrint pasikeitusios Lietuvos visuomeninės politinės padėties ir Švedijos oficialios politikos Baltijos šalių atžvilgiu po 1940 metų, į Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimo ir kitas šventes ateidavo daug žymių švedų politikų, kultūros, mokslo, spaudos ir kitų visuomenės veikėjų. Vasario 16-osios niekada nepamiršdavo ir švedų žiniasklaida. Švedijos lietuviai, siekdami plėtoti politinę veiklą ir suvienyti jėgas keliant Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą,  kartu su latvių veikėjais įsteigė organizaciją, kurią pavadino Baltų bendradarbiavimas Švedijoje (Baltiska samarbetsutskottet i Sverige). Ši baltų organizacija Švedijos politikams ir visuomenei nuolat primindavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimą. Švedijos lietuviai labai aktyviai dalyvavo ne vien pabaltijiečius, bet taip pat švedus ir pabaltijiečius vienijančių visuomeninių organizacijų, tokių kaip Baltų komitetas (Baltiska kommittén) ir Pabaltijiečių humanitarinė sąjunga (Baltiska humanistiska förbundet) veikloje.

Išlaikyti diplomatinį atstovavimą Švedijoje buvo stengtasi visais įmanomais būdais. Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais galėjo būti tik tie diplomatai, kurie Lietuvos diplomatinėje tarnyboje dirbo iki 1940 metų. Būdami Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais Švedijoje V. Gylys, V.Žilinskas ir I. Šeinius kartu su aktyviausiais lietuvių atstovais nuolat palaikė glaudžius ryšius su Švedijos valstybės institucijomis, įvairiomis švedų, pabaltijiečių ir lietuvių visuomeninėmis organizacijomis siekdami, kad laisvasis pasaulis būtų informuotas apie lietuvių tautos padėtį ir jos siekius atgauti nepriklausomybę.

Dar aktyvesnis bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Švedijos prasidėjo 90-aisiais metais, ty Atgimimo laikotarpiu. Vis daugiau žmonių iš Lietuvos dalyvaudavo įvairiose konferencijose, susitikimuose ir kituose renginiuose Švedijoje. Lietuvoje pradėjo lankytis Švedijos politikai, mokslininkai, medikai, valstybės tarnautojai ir kitų sričių specialistai. Švedijoje gyvenantys lietuviai tarpininkavo, kad jiems būtų sudarytos sąlygos pasitobulinti ir susipažinti su Švedijos patirtimi. Vienas svarbiausių visuomeninių politinių to laikotarpio įvykių buvo Gotlando saloje 1989 metų liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis vykusi XXXVI Europos lietuvių studijų savaitė. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai, kiti svečiai iš Lietuvos turėjo galimybę susitikti su Švedijos politinių partijų atstovais, parlamentarais ir spaudos atstovais. Istoriografijoje trisdešimt šeštoji studijų savaitė dažnai vadinama istorine joje 1989 metų rugpjūčio 6 dieną pasirašyto Komunikato, kuriame buvo pareikšta, kad visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.

Nepaisydamos formalių kliūčių, domėtis Baltijos valstybėmis pradėjo beveik visos Švedijos politinės partijos. Labai svarbiu įvykiu buvo Švedijos užsienio reikalų ministro Sten Andersson vizitas į Baltijos šalis 1989 metų lapkričio 8-12 dieną. Tai buvo pirmasis Švedijos užsienio reikalų ministro vizitas į Lietuvą po 1937 metų.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, nuo 1990 metų kovo iki 1991 metų rugsėjo mėnesio kiekvieną pirmadienį 12 valandą Stokholme, Norrmalmstorg aikštėje (centrinėje Stokholmo dalyje) vykdavo mitingai Baltijos šalims paremti jų kovoje už laisvę. Į šį judėjimą spontaniškai įsijungė tūkstančiai žmonių apie 50-tyje Švedijos miestų. Po 1991 metų sausio 13 dienos tokie mitingai paplito po visą Švediją. Juose dalyvaudavo ir pasisakydavo švedų politikai, visuomenės veikėjai ir išeiviai iš Baltijos šalių.

Po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 metų kovo 11 dieną prasidėjo nuolatinis bendradarbiavimas su Švedijos diplomatais, reziduojančiais kaimyninėse valstybėse. Ypač glaudžius ryšius su Lietuva palaikė Švedijos generalinis konsulas tuometiniame Leningrade D.S.Ahlander. 1990 metų rugsėjo 12 dieną įvyko Švedijos delegacijos, vadovaujamos URM generalinio sekretoriaus Pierre Schori, vizitas. Po kruvinųjų 1991 metų sausio 13 dienos įvykių Vilniuje Švedijos riksdago pirmininkas Thage G. Peterson padarė pareiškimą, smerkiantį tokius veiksmus. 1991 metų sausio 16 dieną Riksdago rūmuose įvyko solidarumo su Baltijos tautomis manifestacija, o jau sausio 22 dieną švedų parlamento atstovai išvyko į Vilnių. Lietuvos parlamentarai po Sausio įvykių Švedijos vyriausybės padedami įsteigė laikinąją būstinę Stokholme.

1991 metų kovo 7 dieną Stokholme iškilmingai buvo atidarytas Lietuvos informacijos biuras, kurio veiklą finansavo Švedijos vyriausybė per Švedijos tarptautinio techninio ir ekonominio bendradarbiavimo agentūrą (SIDA). Informacijos biuras, kaip pirmoji neoficiali Lietuvos atstovybė Švedijoje, atliko svarbų vaidmenį – padėjo užmegzti ryšius tarp įvairių Švedijos ir Lietuvos institucijų.

Į aktyvią veiklą, atgaivinant santykius tarp nepriklausomos Lietuvos ir Švedijos, įsijungė 1990 metų spalio 30 dieną atkurta Švedų ir lietuvių draugija ir taip pat 1989 metų birželio 20 dieną atkurta Lietuvos ir Švedijos draugija. Viena iš pirmųjų valstybinių Švedijos institucijų, suteikusių paramą Lietuvai 1990 metais, buvo Švedijos institutas (Svenska institutet). Jis padėjo užmegzti ir vystyti abiejų valstybių ryšius švietimo ir mokslo srityje. 1990 metais Vilniaus universitete pradėta dėstyti švedų kalbą, o 1991 metais įkurta Skandinavistikos katedra. 1991 metais Klaipėdos universitete įsteigtas Skandinavistikos centras. Siekiant plėtoti Šiaurės šalių ir Lietuvos bendradarbiavimą, 1991 metais įsteigtas Šiaurės ministrų tarybos informacinis biuras Vilniuje.

1991 metų rugpjūčio 27 dieną Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas informavo tuometinį Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, kad Švedijos Vyriausybė pripažino Lietuvos Respubliką kaip suverenią ir nepriklausomą valstybę. Rugpjūčio 28 dieną Lietuvos ir Švedijos užsienio reikalų ministrai pasirašė susitarimą dėl diplomatinių santykių atkūrimo. Jau tą pačią dieną Švedijos Karalius pasirašė raštus dėl švedų diplomato Lars Lennart Magnusson paskyrimo ambasadoriumi Lietuvoje, o jau kitą dieną buvo atidaryta ambasada Vilniuje.

Atkūrus diplomatinius santykius, Lietuvos atstovybės funkcijas iki ambasados įsteigimo praktiškai atliko Informacijos biuras Stokholme. 1991 metų spalio 1 dieną Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu Švedijoje paskirtas Algirdas Miškinis. 1992 metų birželio 11 dieną buvo įsteigta Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje. 1992 metų rugsėjo 3 dieną pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotoju ambasadoriumi paskirtas Romualdas Kolonaitis.

Ypatingos politinės svarbos Lietuvai turėjo Švedijos Karaliaus Karlo XVI Gustavo ir Karalienės Silvijos pirmasis oficialus vizitas į Lietuvą 1992 metų spalio 15-17 dienomis.

Švedija buvo pirmoji užsienio valstybė, ištiesusi Lietuvai visapusišką pagalbos ranką. Savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir visuomenės atstovai taip pat teikė visokeriopą paramą sveikatos apsaugos įstaigoms, universitetams, mokykloms, vaikų globos namams, religinėms bendrijoms, kultūros organizacijoms ir centrams. Švedijos gynybos ministerija teikė paramą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, aprūpinant ją uniformomis, transporto priemonėmis ir kai kuria įranga, organizuojant mokymus.

Švedija, 1995 metais tapusi ES nare, labai rėmė Baltijos valstybių narystę ES. 1997 metų vasario 10 dieną pasirašytos sutartys su Švedija dėl asmenų grąžinimo ir vizų režimo panaikinimo. Jos įsigaliojo nuo 1997 metų gegužės 1 dienos. Lietuva buvo pirmoji iš Baltijos valstybių, su kuria pasirašyta tokia sutartis. Per 1991-1999 metus Švedijos vyriausybė suteikė Lietuvai pagalbos už 1,03 mlrd. Švedijos kronų (daugiau kaip 111,58 mln. JAV dolerių). Didžioji jos dalis teko Ignalinos AE saugumui užtikrinti.

Švedijos vyriausybė 2000 metus paskelbė Baltijos šalių metais. Pažymint Baltijos šalių metus, padaugėjo abiejų valstybių aukštų pareigūnų vizitų, organizuotos Švedijos dienos Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje. Be to, Klaipėdoje atidarytas Švedijos garbės konsulatas. Švedija finansavo ES informacinių centrų įkūrimą Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Baltijos šalių metai buvo apibendrinti ir iškilmingai uždaryti Stokholme gruodžio  12 dieną, dalyvaujant visų Baltijos šalių premjerams.

2001 metų I pusmetį Švedija pirmininkavo ES, o Lietuvai tai buvo intensyviausias derybų dėl narystės ES periodas. Vienas iš Švedijos pirmininkavimo prioritetų buvo ES plėtros spartinimas. Todėl jos įvairios institucijos buvo ypač aktyvios konsultuojant ir teikiant rekomendacijas Lietuvai derybose.

2004 metų gegužės 1 dieną Lietuvai tapus pilnateise ES nare, iš dalies pasikeitė dvišalio bendradarbiavimo principai. Švedija iš šalies paramos tiekėjos ir rėmėjos tapo Lietuvos partnere. Svarbiausiu Lietuvos diplomatinio atstovavimo Švedijoje tikslu dabar yra dvišalių ir regioninių santykių stiprinimas, aktyvus dialogas įvairiuose daugiašaliuose formatuose (ES, NB8, NB6, BJVT, Šiaurės Ministrų Taryboje ir kt.).

Vienas iš svarbiausių Lietuvos ir Švedijos dvišalio bendradarbiavimo politinių-ekonominių prioritetų tapo energetinių sistemų sujungimas. Po kelerių metų intensyvių diskusijų ir diplomatinių derybų dėl elektros jungties tiesimo vietos, energetikos sistemų sujungimo apimties 2010 metais tarp visų suinteresuotų šalių pasiektas susitarimas dėl NordBalt projekto įgyvendinimo. EK elektros jungčiai skyrė 131 mln. eurų paramą. Projektas yra įtrauktas į Švedijos vyriausybės prioritetinių strateginių investicinių projektų sąrašą. Įgyvendinus NordBalt projektą (planuojama – iki 2015 metų), bus sujungtos Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinkos.

Švedija tapo viena svarbiausių Lietuvos verslo partnerių, daugiausiai į Lietuvą investuojanti valstybė. Daug investuota finansų ir telekomunikacijų srityse.

Lietuvos įvaizdį Švedijoje sustiprino 2009 metais organizuoti renginiai, skirti Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir Vilniui, Europos kultūros sostinei, pristatyti. Lietuvos tūkstantmečio apminėjimo renginiuose Vilniuje 2009 metais liepos 6 dieną dalyvavo Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas su Karaliene Silvija.

Stiprinti ir puoselėti Lietuvos ir Švedijos santykius padeda Lietuvos garbės konsulai Švedijoje, įvairios abiejų šalių institucijos, mokslo ir mokymo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos ir atskirų žmonių kontaktai bei tarp jų užsimezgę visapusiški intelektualiniai ir kultūriniai mainai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išaugo lietuvių, gyvenančių Švedijoje, skaičius. Šiuo metu Švedijoje gyvena per 10,000 Lietuvos Respublikos piliečių. Atvykę lietuviai buriasi į bendruomenes ir interesų grupes. Sėkmingai veikia Lietuvių bendruomenė Švedijoje, sekmadieninės mokyklos Stokholme, Geteborge, Helsinborge, tautinių šokių kolektyvas ,,Baltija“, leidžiamas laikraštis.

Bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis stiprinimas yra mūsų užsienio politikos prioritetas. Švedija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių Baltijos jūros regione. Pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės oficialus darbo vizitas 2009 metų liepos 16 dieną buvo į Stokholmą.

2011 metais dvišalio bei regioninio bendradarbiavimo (ypač - Šiaurės ir Baltijos, NB8, formate) stiprinimas toliau išliko vienu svarbiausių dvišalių santykių prioritetų.

2011 metais buvo iškilmingai paminėtas Baltijos valstybių diplomatinių santykių užmezgimo su Švedija 20-metis. Atsižvelgiant į tai, Švedija 2011 metus paskelbė „Baltijos šalių metais“. Šia proga Švedijos pusė bendradarbiaudama su Baltijos  valstybių diplomatinėmis atstovybėmis, organizavo eilę renginių. Rugpjūčio 15 d. Stokholme buvo paminėti „Pirmadienio mitingai". Susitikime dalyvavo Baltijos  valstybių ir Švedijos premjerai bei parlamentų vadovai, kiti garbingi svečiai. Rugpjūčio 27 d. Stokholme įvyko Baltijos jūros muzikos festivalis, kurį atidarė Baltijos valstybių ir Švedijos kultūros ministrai. Prieš tai, prisimenant „Baltijos kelią“, buvo organizuojama gyva žmonių „Laisvės grandinė“, kurioje dalyvavo daugiau nei tūkstantis lietuvių, latvių, estų ir švedų. Spalio 31 d. Stokholmo ekonomikos mokykloje vyko konferencija „Baltijos regionas – ekonominės pažangos centras“, kurioje dalyvavo skaitė trijų Baltijos valstybių bei Švedijos finansų ministrai.

Taip pat buvo surengti ir kiti 20-mečiu skirti renginiai. Lietuvos Respublikos ambasados iniciatyva kovo 15 d. Lietuvoje įvyko iškilmingas Lietuvos diplomato, lietuvių-švedų rašytojo I. Šeiniaus archyvo perdavimas Lietuvos centriniam valstybės archyvui ir parodos ,,Ignas Šeinius: tarp Lietuvos ir Švedijos“ atidarymas. Lietuvos URM įvykusioje ceremonijoje dalyvavo Švedijos ir Lietuvos premjerai. Be to, 2011 m. buvo išleista ir pristatyta ambasadoriaus R. Motuzo knyga „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“.

2011 metais ambasada aktyviai dalyvavo Lietuvos pirmininkavimo ESBO pristatymo procese. Vasario 14 d. ambasadorius R. Motuzas skaitė pranešimą apie Lietuvos pirmininkavimo prioritetus nevyriausybinės organizacijos „ESBO tinklas Švedijoje“ organizuotame seminare. Gruodžio 14 dieną Lietuvos ambasada Švedijoje kartu su Europos Komisijos atstovybe Stokholme bei Airijos ambasada organizavo seminarą „Vilniaus ESBO Ministrų taryba: kur esame?“, kuriame ambasadorius E. Bajarūnas pristatė pagrindinius Lietuvos pirmininkavimo ESBO bei Vilniaus Ministrų tarybos posėdžio rezultatus.

2011 metais vyko aktyvus darbas su Lietuvos garbės konsulais Švedijoje bei lietuvių bendruomene Švedijoje. Vasario 16 d. ambasadoje vyko pasitarimas su Lietuvos garbės konsulais Švedijoje (šalyje šiuo metu veikia 6 Lietuvos garbės konsulatai). Gruodžio 8 d. ambasadoje įvyko Lietuvos GK Švedijoje suvažiavimas, kuriame buvo aptarti užsienio politikos prioritetai, BV ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas, verslo ryšių skatinimo, konsulinės pagalbos teikimo Lietuvos piliečiams bei paramos lietuviams, gyvenantiems Švedijoje, klausimai. Suvažiavime taip pat dalyvavo ir pranešimus pateikė kviesti verslo, investuotojų, Švedijos institucijų atstovai.

Statistikos duomenimis, per metus Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių Švedijoje, padaugėjo tūkstančiu. Padidėjimą sudarė ne tik nauji emigrantai, bet ir Švedijoje gimstantys Lietuvos Respublikos piliečių vaikai. Konsulinių paslaugų poreikis išliko gana didelis. Švedijos lietuviai gana aktyviai dalyvavo bendruomenei skirtuose renginiuose. Lietuviai aktyviai dalyvavo sausio 13-osios metinėse, Europos dienos minėjime, minėtuose „Baltijos metų“ renginiuose, rinkosi giedoti Tautišką giesmę. Rezidencijoje įvyko R. Motuzo ir S. Radzevičienės knygų pristatymai. Aktyviai veikė lituanistinės mokyklos. 2011 m. pradėtas aktyvinti bendradarbiavimas su atskirais Švedijos regionais.

Padedant ambasadai 2011 m. vyko aktyvus bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Švedijos įmonių: vasario 8-12 d. Stokholmo parodų centre Lietuvos įmonės dalyvavo didžiausioje Šiaurės šalyse kasmetinėje baldų parodoje. Balandžio 4 d. Švedijos mieste Karlskronoje buvo surengtas verslo seminaras, kurio metu pranešimus apie regiono istoriją, ekonominę ir politinę situaciją, sėkmingus įgyvendintus verslo projektus skaitė Švedijos aukštųjų mokyklų ir kompanijų, Baltijos verslo centro Klaipėdoje  ir ambasados atstovai. Gegužės 8-11 d. minėto seminaro dalyviai lankėsi verslo misijoje Lietuvoje (Klaipėdoje ir Palangoje). Lapkričio 8-11 d. Jončiopinge Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės pristatė savo bendradarbiavimo galimybes kasmetinėje paroda „ELMIA Subcontractor 2011“, dalyvavo kontaktų mugėje. Ambasada dalyvavo skatinant atvykstamąjį turizmą į Lietuvą.

Naujienlaiškio prenumerata